Ranka tyliai nubraukia akordą. Kambario prietemoje suvirpėjusios nutyla dvi stygos. Pilnaties iškreipti daiktai keičia savo formas su kiekvienu mano krustelėjimu. Spragteliu žiebtuvėliu. Akimirkai šviesa nustelbia kambaryje vis dar virpantį garsą, tačiau netrukus vėl grįžta prietema, nakties melodiją papildanti naujais kvapais. Visada būna trys moterys. Visada. Pirmąją galima vadinti Mūza. Džiaugsminga ir nekantri, ji tapo pavasarį naujomis spalvomis. Antroji – išreiškia nepasiekiamos aistros natas. Nelaiminga, tačiau tuo pat metu skaudi. Trečioji – gali būti šalia, papildydama ir suprasmindama kasdienybę.
Širdies gelmėj suvirpa stygos
Krūtinė glaudžiasi artyn
Godi ranka sugniaužia tyrą
Gitaros atspindį lange.
Ir
vėjas
neša skausmą gyvą,
Kai karštos lūpos sudreba geisme.
Netekęs visko atrandi vėl tylą,
Tau šnabždančią ugnies kalba.
Ausis pasiekia traukinio ratų dundesys. Tvanku, su kiekvienu kvėptelėjimu vis smarkiau sužaruoja cigaretė. Kūnas, nusėtas prakaito lašeliais, išsiriečia tarsi ražytusi, nuo pečių švelniai nuslenka anklodė, apnuogindama nugarą. Rankos aklai bando pasiekti mane, tačiau užčiuopia tik išgulėtą pagalvę su vos juntamu citrinų kvapu. Vėl suskamba dvi stygos. Už Mūzą ir gniuždančią laisvę. Užgesinu cigaretę ir pirštais perbraukiu ant pagalvės išsiplaiksčiusius plaukus. Už tą, kuri gali būti šalia. Bučiuoju jai petį, o pilnatį uždengia tamsūs pavasariniai debesys.
Norėtųsi tęsinio. Tiksliau, šių dviejų jaunuolių kito gyvenimo epizodo (pvz. jiems keliaujant traukiniu, uogaujant, maudantis miško erčioje, valant namų langus, o gal tiesiog kartu valgant spagečius. :) )
Nemanau, kad jis bus. Tai emocijos iškrova, grožinis kūrinys – blyksnis. Prisivertus rašyti toliau, dingtų žavesys ir vis tiek šito kūrinio aš neužbaigčiau. Gal tegul lieka toks, koks yra. Trumpas ir tikėkimės žavus naktinis pamąstymas :)