Revoliucija

Ar kada susimąstėte, kas yra revoliucija? Paimkim dabartinę padėtį Lietuvoje: kiek šansų, kad revoliuciją pavyktų įgyvendinti sėkmingai? Nereikia būti karo taktiku, kad suprastum, jog šansai yra lygūs nuliui. Bene vienintelis būdas kovoti su šiuolaikine priespauda yra anarchistinės pakraipos terorizmas, nukreiptas į valdžios variklį. Tačiau ir jis negali būti toks veiksmingas, kaip kad norėtųsi. Bene didžiausią neigiamą įtaką apie revoliuciją padaro įvairūs filmai. Juose revoliucionieriai yra teisingi (sąlyginai), laikosi tam tikro kodekso, visada sunkiai siekia savo idealo ir laimi. Realiai – tai yra nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į tai, kokias šalis ir kokį laikotarpį vaizduoja minėtieji revoliuciniai filmai? Beveik visi filmai pasižymi tuo, kad vaizduoja laikotarpį be aukštųjų technologinių galimybių ir partizaniniam karui tinkančią šalį. Lietuva partizaniniam karui tiko iki antrojo karo pabaigos. Vis labiau tobulėjant technologijoms, vis mažiau lieka šansų paslaptyje išlaikyti karinę bazę, ypač mūsų šalyje, kurios kiekvienas žemės gabalas yra privatizuotas, o miškai beveik paversti retais parkeliais. Kaip gi yra su terorizmu? Terorizmas be idėjos – tiesiog vandalizmas. Tuo lietuviai ir užkerta sau kelia revoliucijos keliu. Prisiminkime plačiai nuskambėjusį mitingą prie seimo, kurio metu mitinguotojai buvo švelniai suspardyti į galvą. Aha, patriotai naiviai pamanė, kad juos pasitiks arbata ir gėlėmis kaip 1990 metais. Kur gi ne. Bet esmė ne tame. Bet kokiai revoliucijai, terorizmui ir anarchijai išvystyti reikalingas idėjinis lyderis – charizmatiška, galbūt kiek šizofreniška, tačiau sumani ir kelianti pasitikėjimą asmenybė. Beje, nereikia pamiršti, kad bet kokiu atveju, jėga nenugalėsi nieko. Net jei ir pavyktų per naktį užimti seimą, nuteikti į savo pusę kariuomenę ir visuomenę, visada atsiras dėdė Semas arba krizės draskoma ES, kurie mielu noru revoliucijos krečiamą šalį pavers savo kolonija. Tada kokia prasmė lieti kraują? Tikėtis Rusijos pagalbos – kiek trumparegiška, mes gi norim savo savarankiškos valdžios, o ne grįžti atgal į sovietų sąjungą su intensija, kad dėl Lietuvos gali prasidėti pasaulinis karas, kaip vos neatsitiko dėl Gruzijos. Beje, tai irgi labai neblogas pavyzdys apie tai, kaip nereikėtų daryti revoliucijų, užgrobimų arba tiesiog šaudyti į kitos tautybės kareivius. Vienintelis realus šansas, leidžiantis padaryti šalyje perversmą ir atiduodantis visą valdžią tau į rankas, yra šešėlinė valdžia. Arba masonų ložės, jei tikėsime masine sąmokslo teorija. Revoliucijos principas remiasi seimo korumpuotumu. Kiekvienam, atminkite, kiekvienam politikui, tarybos nariui ar šiaip, aukštas pareigas einančiam asmeniui galima rasti kompromato. O jei jo nėra: galima sukurti situaciją, kurios metu auka pati įsipainios į melo tinklą. 85 procentais nieko nereikės nė organizuoti. Tik stebėti, rinkti informaciją ir sugebėti ją analizuoti. Žinoma, nereikia būti tokiam naiviam ir tikėtis revoliuciją atlikti vienam. Kaip jau minėjau, tai turėtų būti masonų ložė, apimanti patikimus ir įvairias sritis atstovaujančius asmenis. Čia ne Rusija – Lietuvoje dar nėra madinga nušauti prie laiptinės tuos, kurie per daug įkyri valdžiai. Svarbu būti pakankamai sumaniems ir teisiškai pasikausčiusiems, kad patiems atlaikyti korupcinį puolimą, tačiau jei viską atlikti teisingai, akla politikų temidė tiesiog neras taikinio.

Bet kokiu atveju, visa tai, kas parašyta aukščiau yra neverta nė sudilusio skatiko. Lietuvių mentalitetas, kuris nuolankiai priima bet kokį jungą, neleis prabusti bet kokiam sveikesniam protui, kuris pamatytų spragas, leidžiančias manipuliuoti valdžia. Dėl to kartais su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai revoliuciją galėjai atlikti su grupele ištikimų draugų, gerai išvalytu šautuvu ir diplomatijos skillu 90.

Visada jus mylintis – Če.