Skonio reikalas

– Kokios merginos tau patinka? – paklausė ji.
– Nedaug papuvusios ir su sudraskytais drabužiais, – atsakė jis.
– O tu neišrankus, – šyptelėjo.
– Ne, jei kalbame apie zombius, – atsiliepė jis.

Read Full Post »

Revoliucija

Ar kada susimąstėte, kas yra revoliucija? Paimkim dabartinę padėtį Lietuvoje: kiek šansų, kad revoliuciją pavyktų įgyvendinti sėkmingai? Nereikia būti karo taktiku, kad suprastum, jog šansai yra lygūs nuliui. Bene vienintelis būdas kovoti su šiuolaikine priespauda yra anarchistinės pakraipos terorizmas, nukreiptas į valdžios variklį. Tačiau ir jis negali būti toks veiksmingas, kaip kad norėtųsi. Bene didžiausią neigiamą įtaką apie revoliuciją padaro įvairūs filmai. Juose revoliucionieriai yra teisingi (sąlyginai), laikosi tam tikro kodekso, visada sunkiai siekia savo idealo ir laimi. Realiai – tai yra nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į tai, kokias šalis ir kokį laikotarpį vaizduoja minėtieji revoliuciniai filmai? Beveik visi filmai pasižymi tuo, kad vaizduoja laikotarpį be aukštųjų technologinių galimybių ir partizaniniam karui tinkančią šalį. Lietuva partizaniniam karui tiko iki antrojo karo pabaigos. Vis labiau tobulėjant technologijoms, vis mažiau lieka šansų paslaptyje išlaikyti karinę bazę, ypač mūsų šalyje, kurios kiekvienas žemės gabalas yra privatizuotas, o miškai beveik paversti retais parkeliais. Kaip gi yra su terorizmu? Terorizmas be idėjos – tiesiog vandalizmas. Tuo lietuviai ir užkerta sau kelia revoliucijos keliu. Prisiminkime plačiai nuskambėjusį mitingą prie seimo, kurio metu mitinguotojai buvo švelniai suspardyti į galvą. Aha, patriotai naiviai pamanė, kad juos pasitiks arbata ir gėlėmis kaip 1990 metais. Kur gi ne. Bet esmė ne tame. Bet kokiai revoliucijai, terorizmui ir anarchijai išvystyti reikalingas idėjinis lyderis – charizmatiška, galbūt kiek šizofreniška, tačiau sumani ir kelianti pasitikėjimą asmenybė. Beje, nereikia pamiršti, kad bet kokiu atveju, jėga nenugalėsi nieko. Net jei ir pavyktų per naktį užimti seimą, nuteikti į savo pusę kariuomenę ir visuomenę, visada atsiras dėdė Semas arba krizės draskoma ES, kurie mielu noru revoliucijos krečiamą šalį pavers savo kolonija. Tada kokia prasmė lieti kraują? Tikėtis Rusijos pagalbos – kiek trumparegiška, mes gi norim savo savarankiškos valdžios, o ne grįžti atgal į sovietų sąjungą su intensija, kad dėl Lietuvos gali prasidėti pasaulinis karas, kaip vos neatsitiko dėl Gruzijos. Beje, tai irgi labai neblogas pavyzdys apie tai, kaip nereikėtų daryti revoliucijų, užgrobimų arba tiesiog šaudyti į kitos tautybės kareivius. Vienintelis realus šansas, leidžiantis padaryti šalyje perversmą ir atiduodantis visą valdžią tau į rankas, yra šešėlinė valdžia. Arba masonų ložės, jei tikėsime masine sąmokslo teorija. Revoliucijos principas remiasi seimo korumpuotumu. Kiekvienam, atminkite, kiekvienam politikui, tarybos nariui ar šiaip, aukštas pareigas einančiam asmeniui galima rasti kompromato. O jei jo nėra: galima sukurti situaciją, kurios metu auka pati įsipainios į melo tinklą. 85 procentais nieko nereikės nė organizuoti. Tik stebėti, rinkti informaciją ir sugebėti ją analizuoti. Žinoma, nereikia būti tokiam naiviam ir tikėtis revoliuciją atlikti vienam. Kaip jau minėjau, tai turėtų būti masonų ložė, apimanti patikimus ir įvairias sritis atstovaujančius asmenis. Čia ne Rusija – Lietuvoje dar nėra madinga nušauti prie laiptinės tuos, kurie per daug įkyri valdžiai. Svarbu būti pakankamai sumaniems ir teisiškai pasikausčiusiems, kad patiems atlaikyti korupcinį puolimą, tačiau jei viską atlikti teisingai, akla politikų temidė tiesiog neras taikinio.

Bet kokiu atveju, visa tai, kas parašyta aukščiau yra neverta nė sudilusio skatiko. Lietuvių mentalitetas, kuris nuolankiai priima bet kokį jungą, neleis prabusti bet kokiam sveikesniam protui, kuris pamatytų spragas, leidžiančias manipuliuoti valdžia. Dėl to kartais su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai revoliuciją galėjai atlikti su grupele ištikimų draugų, gerai išvalytu šautuvu ir diplomatijos skillu 90.

Visada jus mylintis – Če.

Read Full Post »

Klausantis grupės The Frames, susidaro įspūdis, kad atgavau tai, ką seniai buvau praradęs, bet niekada nenustojęs to ilgėtis.
Malonus jausmas, keliaujantis po visą kūną šurpuliukais.

Read Full Post »

Sapnai

Kartais aš stebiuosi pasąmonės galia. Tiksliau vaizduotės stiprumu, kuri joje slypi ir pasireiškia per sapnus.

Neseniai mane nustebino sapnas, kuris prisimenant jį visą, turėjo ne tik siužetą, bet ir buvo itin detalus.  Tai nebuvo kokia nors parapsichologinė nesąmonė apie krentančius laiptus ir nesibaigiantį bėgimą. Tai buvo elementarus, kasdieniškas sapnas. Tačiau nustebino tokios “apgalvotos“ smulkmenos kaip eilės parduotuvėje, nes dauguma kasų nedirba, mėgiama alaus rūšis (būtų keista, jei tai būtų ne ji), maloniai plepi kasininkė, 46 kambario-buto numeris ir dvi merginos. Gaila, tačiau sapnai dažnai baigiasi ne laiku.

Vertinant sapną pagal Froidą, tai aš turiu nenumaldomą potraukį sugulti su alumi parduotuvėje, nes mane tikriausiai (taip išeina :D ) mažametį tvirkino kasininkė (tikėkimės, kad jauna ir graži).

Vertinant sapną pagal Jungą, kuris teigė, kad sapnai mus įspėja apie apie realią pasąmonės būseną, galima sakyti, kad aš norėčiau užeiti į kambarį pas merginas (arba kitą tikslą), tačiau man kažkas trukdo (eilės parduotuvėje). Įdomiausia, kad galvoju, ne apie merginas, o apie tai, kad iki 22.00 nespėsiu nusipirkti alaus (įspėjimas, kad aš – alkoholikas? ). Tačiau apsiperku sėkmingai. O tikslo nepasiekiu. Nors pabundu be streso. Ir dar skambant Louis Armstrong’ui :)

Anyway – kartais stebiuosi sapnų spalvingumu, detalumu ir apgalvotu siužetu. O kitaip ir neturėtų būti, jei juos sapnuoja toks lakia vaizduote apdovanotas individas kaip aš. Che che =ъ

Read Full Post »

VaaSaaRaa

Taigi, pagaliau sulaukėme vasaros su visais jos teikiamais malonumais: sesija, uodais, erkėmis ir trumpų sijonų plaikstymusi vėjyje.

Todėl nekvaršinsiu jūsų galvų kitokiais, giliamintiškais, ciniškais ir kaip kai kas sako: beprasmiškais paistalais.

Bent jau kol kas…. =ъ

Read Full Post »

Pavasario rokas

Ranka tyliai nubraukia akordą. Kambario prietemoje suvirpėjusios nutyla dvi stygos. Pilnaties iškreipti daiktai keičia savo formas su kiekvienu mano krustelėjimu. Spragteliu žiebtuvėliu. Akimirkai šviesa nustelbia kambaryje vis dar virpantį garsą, tačiau netrukus vėl grįžta prietema, nakties melodiją papildanti naujais kvapais. Visada būna trys moterys. Visada. Pirmąją galima vadinti Mūza. Džiaugsminga ir nekantri, ji tapo pavasarį naujomis spalvomis. Antroji – išreiškia nepasiekiamos aistros natas. Nelaiminga, tačiau tuo pat metu skaudi. Trečioji – gali būti šalia, papildydama ir suprasmindama kasdienybę.

Širdies gelmėj suvirpa stygos
Krūtinė glaudžiasi artyn
Godi ranka sugniaužia tyrą
Gitaros atspindį lange.
Ir
vėjas
neša skausmą gyvą,
Kai karštos lūpos sudreba geisme.
Netekęs visko atrandi vėl tylą,
Tau šnabždančią ugnies kalba.

Ausis pasiekia traukinio ratų dundesys. Tvanku, su kiekvienu kvėptelėjimu vis smarkiau sužaruoja cigaretė. Kūnas, nusėtas prakaito lašeliais, išsiriečia tarsi ražytusi, nuo pečių švelniai nuslenka anklodė, apnuogindama nugarą. Rankos aklai bando pasiekti mane, tačiau užčiuopia tik išgulėtą pagalvę su vos juntamu citrinų kvapu. Vėl suskamba dvi stygos. Už Mūzą ir gniuždančią laisvę. Užgesinu cigaretę ir pirštais perbraukiu ant pagalvės išsiplaiksčiusius plaukus. Už tą, kuri gali būti šalia. Bučiuoju jai petį, o pilnatį uždengia tamsūs pavasariniai debesys.

Read Full Post »

Ir vėl mūzos…

Man šeštadienį pasakė:
– Skaitau tavo blogą ir susidaro toks jausmas, kad pas tave tai atsiranda mūza, tai vėl pranyksta.

Todėl prašau visų, kurie mano panašiai, kai tik pamanysite, kad man aplankė mūza, duokit žinoti, gal pagaliau aš ją pričiupsiu už skverno. Arba už rankos. Arba už kitos kūno vietos, tačiau tokios, kad nebūčiau apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Pavyzdžiui, už dešinės kojos nykščio. Hm.

Read Full Post »

Tautosaka

Jei jautis gulėtų už akmens, būtų panašus į saulę, jei jo pirmoji raidė būtų “S“.

Read Full Post »

Ar galima prarasti talentą?

Galima, jei netenki mūzos, atsakytų antikos laikų filosofai.
Tai neįmanoma, suriktų koks nors Jungo pasekėjas.

Tačiau man netampa lengviau nuo šių diskusijų: Aš nebegaliu rašyti. Ne, rašinėti bloge aš galiu, galima sakyti, rankos pačios tiesiasi, norėdamos perteikti šeimininko išmintį, tačiau su grožine proza basta. Toks jausmas, kad rašymas pasitraukė į kažkokią uždarą sąmonės kertę, užleisdamas vietą Stiklo karoliukų žaidimams ir visokiems prasmės nesuteikiantiems žmogaus egzistencijos literatūroje klausimams. Kiek teisus bus tas, kuris sakys, jog per didelis gilinimasis į tam tikrą sritį, mėgėją paverčia profesionaliu (tarkim) analitiku, kurio įgūdžiai apsiriboja analize. Tokiu atveju pasąmonė turėtų suvokti rašymo beprasmiškumą, nes kai žinai, kas yra geras tekstas, tokį parašyti tampa labai sunku. Su šiuo teiginiu galima sutikti pripažįstant, kad dingo jaunatviškas entuziazmas. Tačiau tuo pat metu tai gali reikšti ir tai, kad dingo rašymą skatinusi mūza (beliko tik išsiaiškinti kuri ir susigrąžinti ją atgal). Jungas pasakytų, kad tai yra nesąmonė ir primintų mums tai, kad kūryba slypi kolektyvinėje pasąmonėje, o talentas ir yra subegėjimas iš jos ištraukti jau sukurtų kūrinių fragmentus ir jungti į vieną. |
Gali būti, kad kūrybinės energijos, šiuo metu nukreiptos į muziką, tiesiog nebeužtenka rašymui. Tiesa, anksčiau jos užtekdavo viskam. Senstu? Tada kūrybinė energija tiesiogiai priklausytų nuo organizmo gyvybiškumo, kas prieštarauja išminčiai, kuri taip pat vadovauja kūrybinei veiklai, tačiau įgaunama tik su amžiumi ir patyrimu. Galima teigti, kad kūrybinė energija maitinasi emocijomis. Ne veltui mūza aplanko esant tiek liūdesiui, tiek džiaugsmui. Jei tai tiesa, tada galima sakyti, kad gyvenu visiškai bejausmį gyvenimą. Hm. Tokiu atveju:

Skubiai pirksiu 5 kg džiaugsmo, galima ir baltų miltelių pavidalu.

Read Full Post »

20.03.10

Visada maniau, kad šventės yra gerai. Kaip ir vestuvės, jei jos ne tavo. Su metais šventės nebeteko savo pirminio jausminio žavesio, nusilaupė kaip folija nuo alaus butelio ir liko nešvari kaip rytinė peleninė. Tačiau inercija vis dar reikalauja to. O gal ne inercija? Gyvenimą visada reikia maitinti, atiduoti jam jo dalį, kitaip jis taps nuobodžiu ir pilku.

Bet apie ką aš čia :)

Šiandieną, su tikru pavasariu griausmingai į gyvenimo sceną įžengia mano gimtadienis, šaudydamas konfeti fejerverkus, apsikabinęs nuodėmę ir sušiaušęs plaukus alla rock stailu.

Skold’ =Ъ

Read Full Post »