Greičiausiai visi žino laiko patikrintą būdą, kaip praleisti vieną iš pirmųjų pasimatymų su mergina. O jei nežino, tada apšviesiu: mūsų protėviai, kai tik atsirado televizorius, vesdavosi savo išrinktąsias žiūrėti siaubo filmų. Kam? Merginos dažniausiai bijo kutenimo, varlių, vorų ir protingesnių už save (che). Taip pat jos bijo kraujo, nupjautų galūnių ir vaiduoklių. Žiūrėdamos tokį filmą, jos instinktyviai įsikabindavo į savo išrinktąjį, su mintimi: temps mane į pragarą – keliausi kartu, mielasis. O vaikinas sėdėdavo išsiviepęs, nes pasėdėjo apsikabinęs su mergina. Tačiau šį kartą kalbėsiu ne apie santykius.
Neseniai pažiūrėjau vieną siaubo filmą ir man toptelėjo mintis. Įsivaizduokite, kad esate vidutinio amžiaus krizės kamuojama vidutinio grožio namų šeimininkė, kuri neturi draugų ir ją paliko vyras. Dabar prisiminkite ką reiškia, kai adrenalinas užpila akis: kai rankos pradeda drebėti, balsas užlūžta, mintys sustoja vietoje, kūnas persitempia nuo įtampos. Dabar susiekite šiuos du aspektus į vieną: etatinė namų šeimininkė (vadinasi menko išsilavinimo) sutinka vaiduoklį, patenka į namą, kuriame vaidenasi, ar jai ant galvos nuo lubų pradeda varvėti kraujas iš niekur. Kovinių menų žinovai teigia, kad tik atkaklus darbas gali įpratinti organizmą prie tam tikros situacijos, kad jis nepasimestų, nesustabarėtų, užplūdus adrenalinui. Logiškai mąstant, namų šeimininkė, kuri suvokia, kad pateko į kitą matavimą / vaiduoklių karalystę / rūsį, pilną kirminų vaiduoklių, turėtų pulti į afekto būseną ir kas paneigs tą faktą, kad proftecho nežalotos smegenys atlaikys suvokimą, kad prieš tave stovi tai, ko iš tikro neturėtų būti. Tačiau filmuose yra viskas kitaip: namų šeimininkė kokias penkias minutes paverkia kamputyje, išsišnypščia nosį ir pasičiupusi gaisrininkų kirvį, puola į vaiduoklių medžioklę. Mokslininkai yra atlikę tyrimus su laboratorinėmis žiurkėmis: joms buvo nuolatos stimuliuojamas siaubo jausmas: penkios žiurkės nustipo nuo sustojusios širdies ir tik dvi žiurkės nustipo nuo organizmo išsekimo, tačiau paniškai bėgiodamos po narvą, jos visiškai nereagavo į aplinkinius veiksnius. Sakysite, o kuo čia dėtos žiurkės? O jūs man atsakykite į klausimą: ką jūs darytumėte patekę į siaubo filmų scenarijų? Kai kojas ir gerklę kausto adrenalinas, kraujas tvinksi galvoje, o akys mato tik vieną tašką? Kiek laiko turėtų praeitį, kol jūs suvoktumėte, kur patekote, kad esate vienintelis žmogus, o vieta kurioje atisdūrėte – neegzistuoja ir jūs net nežinote, kaip tai sustabdyti. Ir tik tada, kai jau blaiviai suvoktumėte, kad patekote ar susidūrėte su tuo ko nėra, jūs griebtumėte kirvį (o kiek gali padėti kirvis?) ir patrauktumėte (kur?), kad galėtumėte išsilaisvinti (kaip išsilaisvinti iš to, kas neegzistuoja?).
Tačiau etatinės namų šeimininkės demonstruoja KietoRiešutėlio stiprybę ir Xfailininkų sveiką protą, suranda pagrindinį demoną ir išlaisvina savo dukterį, kuri mirė prieš dešimt metų, bet iš tikro nemirė, o ją pagrobė vaiduokliai ir ji dabar čia pateko tam, kad įrodytų, kiek yra verta šito vaiko. Common, negi kiekvieni tėvai turi pereiti šitą išbandymą? Knygos ar filmo sėkmė priklauso nuo to, kiek yra įtikinamas vartotojas. Mane įtikintų istorija, kad po langais geriantys skustagalviai yra ieškomi policijos. Mane įtikintu, kad antrame aukšte gyvenanti dorovingoji močiutė, kažkada buvo pašėlusi mergiotė. Mane netgi įtikintų faktas, kad mano kaimynas Petras, kuris su niekuo nebendrauja, į darbą vaikšto kada nori ir visur nešiojasi didelį juodą lagaminėlį, yra samdomas žudikas. Tačiau namų šeimininkė – vaiduoklių medžiotoja? Nea.
Žmogus, patekęs į situaciją be vilties, daro stebuklus. Jie gelbėja žmones, gyvybes, pasaulį. Jie herojai. Tačiau jų vienetai. Dauguma žmonių patekę į situaciją be išeities, bijodami skausmo ir nežinios, pasidarys sau galą. Karo belaisviai, konclageriai, tie patys kalėjimai yra puikiausias šito pavyzdys. Tai kodėl režisieriai bando mane įtikinti, kad niekuo neišsiskirianti moteris gali pakelti tai, kas protu nesuvokiama ir išgyventi. Ne tik išgyventi, bet grįžti į realų gyvenimą, visiškai nesužalota psichika. Nejuokinkit mano šlepečių.
Aš jums pasakysiu, kodėl. Todėl, kad realybės niekam nereikia. Ji per daug žiauri ir neįdomi didžiajai žmonijos daliai. Jei atsirastų tokia galimybė, kaip nugrimzti į amžiną miegą su sąlyga, kad sąmonė išliks budri ir galės susikurti bet kokį pasaulį, kiek galvojate vienetų žmonių liktų realybėje? (Neskaičiuojant gamtos vaikų, kurie nėra sugadinti civilizacijos).
Taigi, tegyvuoja žmonių naivumas ir juo pagrįsta vizija, kad akiniuotas spuoguočius gali išaugti į žavų kazanovą, o vargo sumurkdyta moteriškė, kada nors sutiks savo išsvajotąjį princą, tiesiogine to žodžio prasme. Būtent dėl šitų visuomenės bruožų, ji ir yra valdoma reklamos. Žmonėms reikia duonos ir žaidimų. Vartotojiškoji visuomenė gauna visko su kaupu. Ji patenkinta, net jeigu žodis homoerectus jai sukelia juoką, o namai prigrūsti niekam nereikalingo šlamšto, kurio gali bet kada prireikti. Visi nori būti herojais. O zombinimo dėžės aiškiai duoda suprasti, kad kiekvienas gali juo tapti.
Kas pirmas nori apsimauti aptempiantį latekso kostiumą? :]
Parašykite komentarą